Kaip žmogus, mėgstantis kritikuoti kitą perdirbinį ar tęsinį, kartais atsiduriu netikėtoje teisininko pozicijoje. Aš gyniau Rage 2 ir daug kartų gyniau Far Cry. Šie žaidimai, nepaisant visos jų įvairovės, beveik visi barė dėl nenoro tobulėti, senos formulės ir ambicijų stokos. Ir aš gyniausi. O dabar laikas vėl pasinerti į smurto ir beprotiško chaoso pasaulį. Bet ar kas nors pasikeitė?
Naujasis antagonistas baigė savo kalbą ir ekranas akimirkai aptemo. Kamera grįžta prie pagrindinių veikėjų, kurie apgailėtinai aptaria savo tikslą. Dera, mūsų naujasis veikėjas atsisako įsitraukti į kažkieno karą ir pareiškia, kad ruošiasi susikrauti lagaminus ir išmesti juos Amerikoje. Bet žinome, kad jis niekur nedings. Ir kai scena baigiasi, mano amerikietis Rambo rankose laiko šautuvą. Juodi dryžiai išnyko. Galiu judėti. Aš namie.
Visuose Far Cry serijos žaidimuose mane kažkas svaigina. Nesu toks didelis gerbėjas atviri pasauliai ir pirmojo asmens šaudyklės, tačiau kartais formulė būna tokia gera, kad žaidimas virsta narkotikais. Taip buvo su Far Cry 3, Far Cry 4 ir Far Cry 5, nors su kiekviena nauja dalimi mano entuziazmas šiek tiek blėso. Nemanau, kad tai perdegimas – na, ne iš mano pusės. Tarp dalių praeina pakankamai laiko, kad man vėl nusibosta mėgstama formulė, tačiau kiekvieną mano „grįžimą“ lydi suvokimo etapas, kad naujovė pasirodė ir per panaši į ankstesnę dalį, ir per daug skirtinga. Viena vertus, kūrėjai bijo net prisiliesti prie per daugelį metų ištobulintos žaidimo formulės, kita vertus, net jie supranta, kad reikia kazka daryti. Todėl kiekvieną kartą mus pasitinka iš pažiūros pažįstamas pasaulis, tačiau su pakankamai daug pokyčių, kad tektų mokytis visko nuo nulio.
Kas yra Modern Far Cry? Jis yra charizmatiškas antagonistas, kurį vaidina aktorius, kuris sąmoningai perteikia kiekvieną savo eilutę. Tai atviras pasaulis, kuris yra nuostabus savo grožiu, pilnas paslapčių ir vietų, kurios yra tokios įsimintinos. O tai beprasmė ir nereikšminga istorija, žadanti „šokiruoti“. Ir patikrintas žaidimo būdas, suteikiantis pasirinkimo laisvę – norite slapto arba veiksmo žaidimo pagal geriausias Sylvesterio Stallone tradicijas.
Taip pat skaitykite: FIFA 22 apžvalga – pažanga akivaizdi, bet revoliucija neįvyko
Atrodo, kad „Far Cry 6“ yra visa tai ir dar daugiau. Nedorėlio vaidmeniui buvo iškviestas išskirtinis aktorius Giancarlo Esposito, naujosios kartos pultams patobulinta grafika, o siužetas kur kas nuoseklesnis ir suprantamesnis nei ankstesnėje dalyje. Bet kažkodėl mane mažiau sužavėjo naujovė.
Paklauskite bet kurio Far Cry gerbėjo, kokia svarbi istorija, ir jūs negausite to paties atsakymo. „Labai“ – pasakys kažkas. „Apskritai aš viską propaguoju“, – sakys kitas. Kol viena stovykla seilės per Far Cry 5 siužeto vingius, kitos sakys, kad tiesiog reikėjo būti atsargesniems, tiesą sakant, viskas puiku. Ir kuris iš jų neteisingas? Faktas yra tas, kad kiekvienas rado kažką sau, dėl ko pamėgo serialą. Tai nereiškia, kad jos trūkumai lieka nepastebėti. Tiesiog lengviau su jais susitaikyti, nei visiškai atsisakyti dopamino dozės, kurią garantuoja kiekvienas naujas epizodas.
Breaking Bad
Esu iš tų žmonių, kurie vis dar domisi kiekvieno žaidimo istorija. Net jei po poros mėnesių pamirštu visus siužeto vingius, vis tiek norisi suprasti, kas vyksta, ir jausti motyvaciją kažką daryti. Todėl pranešimas apie naują piktadarį sukėlė mano didelį susidomėjimą. Šeštoje dalyje vaidmuo atiteko Giancarlo Esposito, kuris mums žinomas iš tokių serialų kaip „Paleidimas kranto“, „Mandalorietis“, taip pat daugelis kitų. Filme „Far Cry 6“ jis įgarsino Antoną Castillo, Yaros, išgalvotos Karibų salos, besiruošiančios dar vienai revoliucijai, diktatorių.
Skirtingai nuo daugelio ankstesnių antagonistų, Castillo nėra beprotis, kuris užkariauja kitus tokius pat bepročius. Tai protingas ir apdairus valdovas, teisėtai atsisėdęs į savo sostą, tačiau netrukus pavergęs visą kariuomenę ir pusę šalies. Kaip ir bet kurio autokrato, jo tikslas yra praturtėti išnaudojant savo pavergtų piliečių darbą. Ir kažkaip atsitiko, kad šalis, kuri penkiasdešimt metų atsiliko nuo civilizuoto pasaulio, sukūrė... vaistą nuo vėžio? Taip, taip atrodo. O dabar mūsų herojė – arba herojė – vardu Dani Rojas turi sustabdyti diktatorių ir suvienyti salą po partizanų vėliavomis. O gal net išgelbėti vargšą valdovo sūnų, KoliaDiego, pavargęs nuo kraujo praliejimo. Mačiau nėrinius daug nuobodesnius.
Tačiau visa tai vis dar skamba velniškai pažįstamai. Galbūt todėl, kad žaidžiau Just Cause, kur kiekvienas žaidimas turi lygiai tą pačią reikšmę. Netgi sakyčiau, kad trečia dalis piktadarį padarė įdomesnį. Bet tai net ne bėda – aš visiškai nesu nusiteikęs prieš Antono Castillo personažą, kuris, kaip ir tikėtasi, pasirodė esąs geriausia naujovės dalis. Problema čia jau seniai slypėjo net iš ankstesnių dalių: vadinu tai toniniu disonansu.
Nežinau, kokią nuotaiką nori sukurti scenaristas Navidas Khawari. Jo istorija yra dramatiška, baisi, kvaila ir juokinga. Ir ji labai labai apgailėtina. Vienu metu sielvartaujantys revoliucionieriai šaukiasi laisvės, šaukiasi mirusiųjų ir žada atkeršyti, ir atrodo, kad viskas yra labai rimta. Kitoje televizijos ekrane rutuliojasi komedija. Tonas šokinėja šen bei ten. Mes smerkiame beprasmišką valdžią turinčių asmenų smurtą, tačiau surengiame gaidžių peštynes ir žudome šunis, vykdydami pusiau juokais. Tuo pačiu metu mūsų herojai begėdiškai mėgaujasi smurtu – tam tikru momentu jie mums sako: „linksminkitės“!
Taip pat skaitykite: Death Stranding Director's Cut Review – režisieriaus sukurtas vaizdo žaidimas, kurio jam nereikėjo
Šios problemos buvo visos serijos metu, bet niekada daugiau nei čia. Ir jei turėčiau teisę balsuoti, tai apsimetinėjimu rimtumu ir holivudiniams monologams sakyčiau ne. Serialas išpopuliarėjo po atvirai beviltiško Far Cry 3, kur mums priešinosi piratai ir samdiniai, o mums padėjo (?) žyniai, bet Far Cry 6 apsimeta kažkuo rimtu. Kodėl? Kas to prašė?
Pasirodymai kubietišku būdu
Kaip visada, prieš pat žaidimo išleidimą, Ubisoft pradėjo kalbėti apie „didžiausią smėlio dėžę istorijoje“ ir girtis pašėlusiomis gražuolėmis. Banalu, bet logiška: kanadiečiai jau moka nupiešti šaunų pasaulį. Ir šiuo atžvilgiu „Yara“ nėra prastesnė už visus ankstesnius serijos nustatymus. Tai graži atogrąžų sala, kuri man primena salą iš trečios dalies, su nuostabia gamta. Tačiau viskas kaip įprasta: žaliąsias tuštumas išardo mažos gyvenvietės ir stovyklavietės, ir apskritai tiek. Judėti galima bet kaip: valtimi, sraigtasparniu, automobiliu ar arkliu, nors dažniausiai pirmiausia reikia išvalyti žemėlapio elementus, atlaisvinant patikros punktus keliuose ir susprogdinant priešlėktuvinius pabūklus.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad viskas išliko kaip ir anksčiau, tačiau žaidimas greitai mus supažindina su naujovėmis, be kurių nesunkiai išsiverčiau. Mažiausiai man patiko idėja, kad priešai yra pažeidžiami įvairių tipų šovinių. Šarvus pradurtos kulkos, balistika... visa tai labiau tinka „The Division“ nei atvirojo pasaulio šaudyklėje. Dabar negali lipti į kalną ir su snaiperio šautuvu išnešti pusės stovyklos, nes pusė tavo kulkų bus nenaudinga. Tai prideda naują, nebūtinai būtiną plokštumą ir yra pažymėta ant ventiliatoriaus elemento. Niekas nenori galvoti apie kulkų tipą gaisro metu. Beveik iš karto visiškai pamiršau šį elementą, po kurio ilgai keikiausi dėl to, kad slaptas žaidimas neveikia. Tai, ką man taip patiko daryti ankstesnėse dalyse, Far Cry 6 tapo pastebimai mažiau nuotykių kupina. Ir kodėl? Kas tai yra, jei ne keistis vardan pokyčių?
Kitas naujas kovos elementas yra „supremo“, tai yra specialus ginklas, kurį galima įsigyti už atskirą resursą. Įdomus sumanymas, bet nukenčia vykdymas: pirmasis žaidimo „supremo“ leido į orą paleisti kelias nukreipimo raketas – ir įspūdingai, ir efektyviai, tačiau ginklas įkraunamas tiek ilgai, kad jį galima panaudoti tik vieną kartą. mūšis. Negaliu sakyti, kad esu tiesiogiai prieš šią idėją, bet būtų galima sugalvoti ką nors įdomesnio.
Tačiau su ginklų įvairove viskas puiku: Far Cry 6 rasite visų įmanomų ginklų tipų ir net keletą naujų. Kiekvienas ginklas gali būti pritaikytas, keičiant išvaizdą ir modifikacijas. Viskas čia labai turtinga ir gerai apgalvota. Kitas klausimas – ar paprastas „Far Cry“ žaidėjas nori tiek laiko praleisti naršydamas meniu, koreguodamas savo arsenalą. Ar ne geriau viską palikti taip, kaip buvo, leidžiant paprasčiausiai „pasiskolinti“ priešo ginklus ir šaudyti iš to, kas pasitaiko?
Kai nustumsime į šalį visą negatyvą, liksime atpažįstamas vaizdas: priešai vaikšto po žemėlapį, o mes, apsiginklavę iki dantų, degame ir lakstome. Tokia yra „Far Cry“ esmė ir ji nepasikeitė. Kaip visada, norisi kuo greičiau palikti istorijos misijas ir pasiilgusius dialogus, išvalyti oponentų pagrindus. Tokiomis akimirkomis atpažįstamas senas draugas: viskas sprogsta pagal geriausias Just Cause tradicijas, o mūšio baigties nuspėti neįmanoma. Tai chaosas, gražus ir toks pat jaudinantis. Ir svarbiausia – vis tiek smagu. Galiu įlįsti į bazę, nušauti porą nieko neįtariančių kareivių ir tada netyčia pasiduoti, nes mano krokodilas nusprendė įkąsti pareigūnui. Netrukus suskamba sirena (aišku, kad krokodilas neatsitiktinis – kažkas užklijavo marškinėlius) ir privažiuoja tankas. Aš mirštu. Bandau dar kartą. Nuveju krokodilą, bet mano netinkamo tipo kulka atsimuša į priešo šalmą ir... sirena bei tankas. Pradedu iš naujo. Ta pati istorija, bet šį kartą lenktyniauju ant pastato stogo, lipu į karinį sraigtasparnį, skrendu į orą, šaudžiu raketomis į tanką ir iššoku iš kabinos, po to sraigtasparnis atsitrenkia į mano priešų galvas. Ir todėl aš vis dar vaidinu Far Cry.
Taip pat skaitykite: Deathloop apžvalga – Addictive Madness
Žinoma, AI yra kaip niekad kvailas, o nereikalingos naujovės sugadino mano mėgstamiausią jo aspektą – laisvę pasirinkti, kaip priartėti prie tos ar kitos priešo teritorijos. Galbūt kūrėjai Far Cry 6 vadina „smėlio dėže“, bet man taip neatrodė. Buvo per daug apribojimų, per daug gudrybių. Turėtų būti paprasčiau. Bet net ir su visa tai man nebuvo nuobodu. Norėjau žaisti, bet niekada nerasdavau jėgų išvalyti kiekvieną stovyklą.
Baisiai gražu
„Far Cry 6“ bus parduodamas rytoj, spalio 7 d., praėjus beveik metams nuo jo išleidimo PlayStation 5 ir Xbox Series X. Tai reiškia, kad lūkesčiai taip pat skiriasi. Neabejotinai flagmanais bus laikomos versijos, skirtos naujos kartos konsolėms ir asmeniniams kompiuteriams. PlayStation 5 ir Xbox Series X gali pasigirti UHD raiška ir 60 kadrų per sekundę greičiu, tačiau spindulių sekimas nebuvo pristatytas. Gali būti paveikti Dunia variklio apribojimai.
Kad ir kaip būtų, naujovė puikiai atrodo – ypač judant. Vaizdas aiškus ir labai ryškus, o tyrinėti Yara grožį tikrai įdomu. Kitas dalykas, kad per scenas mus iš karto paima 6 metus atgal. Nepaisant net per didelio veidų detalumo, ne visi personažai gali pasigirti išraiškingumu. 2021 m. dramatiškos scenos, kuriose dalyvauja Holivudo aktorius, yra prastai suvokiamos būtent dėl prastos veido animacijos.
Norėčiau pažymėti, kad PS5 versija gavo papildomų pranašumų dėl „DualSense“ funkcijų naudojimo. Ubisoft jau pažįstamas: prieš metus tokie žaidimai kaip Žiūrėti šunis: Legionas, Nemirtingieji „Fenyx Rising“ і Assassin's Creed Valhalla. „Far Cry 6“ nėra ko ypatingai stebėtis, bet taip, kažkas buvo padaryta: valdiklis skaniai vibruoja nuo sprogimų ir „priešina“ vairuojant ar naudojant ginklus. Bet tai ne lygis Mirties kilpa, žinoma – galėtų būti dar vėsiau.
Nuosprendis
Far Cry 6 išlieka vienintelis toks: dabar atvirame pasaulyje beveik nėra pavienių šaulių. Yra ką mylėti: puiki aplinka, geri balso aktoriai ir visiško chaoso akimirkos, kurios įstringa atmintyje... bet yra ir ką kritikuoti. Visų pirma, aš netapau daugumos naujovių gerbėja. Yra toks jausmas Ubisoft Torontas nėra visiškai tikras, kur eiti toliau. Man nebuvo nuobodu, bet kai žaidimo metu norisi grįžti prie ankstesnių dalių, tai visada yra blogas ženklas.