Pirmas Gyvenimas yra keistas tapo tikru reiškiniu, atveriančiu kelią į vaizdo žaidimų pasaulį žmonėms, kurie anksčiau buvo kuo toliau nuo jo. Gal ir netobula, bet siaubingai jaudinanti ir atmosferinė naujovė iš Dontnod Entertainment įrodė, kad „interaktyvaus kino“ pasaulyje, be Telltale ir Quantic Dream, yra vietos ir kitoms studijoms ir kad žaidimas be zombių ir besaikio smurto gali tapti populiarus. .
Nuo tada „Life Is Strange“ tapo prekės ženklu, pagimdžiusiu daugybę tęsinių ir prakartėlių. „Life Is Strange: Before the Storm“ įvyko trejus metus prieš originalą, „The Awesome Adventures of Captain Spirit“ (arba „Nuostabūs kapitono vaiduoklio nuotykiai“) buvo savotiškas „Life Is Strange 2“ atskyrimas ir reklama, kuri, nepaisant klaidinantis pavadinimas, neturėjo nieko bendra su pirmąja dalimi, išskyrus žaidimo eigą. Ir taip mes priėjome Gyvenimas keistas: tikros spalvos, kuris, nepaisant to, kad pavadinime nėra numerio ir pasikeitė studija, yra labiau panašus į originalą nei visi kiti. Būtent ji mane sugrąžino į serialą, ir šiandien aš jums pasakysiu, kaip tai padaryti.
„Life Is Strange: True Colors“ pasakoja apie Alex Chen, merginą, kuri turi nuostabų psichinės empatijos gebėjimą, tai yra, gali jausti emocijas ir skaityti aplinkinių žmonių mintis. Pirmojo epizodo pradžioje ji palieka internatinę mokyklą ir vėl susitinka su broliu Gabe, kurio nematė aštuonerius metus.
Pirmas dalykas, kuris krenta į akis, yra technologinis šuolis. Ypač tai pastebės tie, kurie praleido tęsinius, o „True Colors“ įjungė PS5 sugebėjo mane tiesiogiai sužavėti savo regėjimo diapazonu. Bet jei daugelyje kitų žaidimų gera grafika yra maloni premija, tai čia ji yra kritiška, nes personažų veiduose, kurie nustojo atrodyti kaip plastilino lėlės (neskaičiuojant plaukų), galime pamatyti tikras emocijas.
Mažai tikėtina, kad kas nors privers mane nustoti laikyti Maxą Caulfieldą savo mėgstamiausiu serialo veikėju, bet Aleksas labai arti. Šio žanro žaidimui labai svarbu sukurti sėkmingą ir malonų personažą, nes su juo ne tik praleidžiame daug laiko, bet ir būtinai su juo personifikuojamės. Per daug „nesusipratimų“ tarp žaidėjo ir jo avataro pirmasis praras susidomėjimą.
Taip pat skaitykite: Deathloop apžvalga – Addictive Madness
Tačiau Aleksas sujungia visas geros veikėjos savybes: ji maloni ir moka atsistoti už save, tačiau kartu yra labai pažeidžiama. Skausminga vaikystė, praleista be tėvų, paliko savo pėdsaką, jai sunku kuo nors pasitikėti, o svarbiausia – savimi. Tai yra tokia herojė, dėl kurios šaknis ir nerimauji, o tai, kad ji puikiai įgarsinta ir animuota, jau „gyvam“ personažui tik prideda tikroviškumo.
Šio žanro žaidimai (galima net sakyti „formulės“, nes čia tikrai daug kas panašu į originalą) yra tarsi pastatymai, kur ribotos dekoracijos sąlygomis visas dėmesys sutelktas į aktorius. Laimei, „Deck Nine“ ir čia nenuvylė: „Prieš audrą“ autoriai jau spėjo prikimšti rankas ir sugebėjo sukurti nemažai nepamirštamų herojų, kuriuos norisi pažinti kuo iš arčiau.
Taip pat skaitykite: 96 kelio apžvalga – interaktyvus kelio filmas, kuriame rašote scenarijų
Beje, kalbant apie kraštovaizdį, Haven Springso kalnakasių miestas vis tiek suteiks Arcadia Bay pranašumą. Tam padeda ir sultingas vaizdas, ir puikus „dekoratorių“ darbas, kiekvieną vietą išpuošusių didžiuliu kiekiu detalių. Aš jau pasakiau žodį „gyvas“, ir čia noriu jį pakartoti. Cituodamas Stanislavskį: „Tikiu“.
„Aklas“ pradėjau žaisti nežiūrėdamas anonsų ir negrodamas jokių demo, ir dėl šios priežasties net oficialus konspektas man dabar atrodo kaip spoileris. Todėl net neminėsiu pirmojo epizodo įvykių, kurie mane, nepatyrusį žmogų, užklupo netikėtai. Pasakysiu tik tiek, kad čia, kaip ir Stephen King'e, nedidelis ramus miestelis gana greitai pradeda drebėti tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Jūs suprasite, ką aš turiu galvoje. Juk žaisite jį, kad ir kur eitumėte.
Kaip ir visi tokio pobūdžio žaidimai, „Life Is Strange: True Colors“ kartais atrodo lėtas, bet retai taip, kad praradau susidomėjimą. Tai nėra veiksmas, nereikia kur nors bėgti ir šaudyti atgal, bet manau, kad jūs pats tai suprantate. Čia reikia kalbėti, klausytis ir daryti išvadą, o kartais ir priimti sunkius sprendimus. Kartais šie sprendimai nieko neįtakoja, o kartais – galutiniam. Čia yra kelios pabaigos (ne dvi, kaip anksčiau), o žaidimo metu sunku suprasti, kurią akimirką padarysi lemtingą pasirinkimą. Bet tai yra grožis – nėra dvejetainio pasirinkimo iš pirmosios dalies.
Smagu, kad iš atminties vis išnyra pagrindinė originalo triukas – manipuliavimas laiku. Prisimenu veikėjus, siužeto vingius ir muziką, bet tikrai ne pagrindinio veikėjo anapusinius įgūdžius, bet turbūt esu vienintelis. Kaip jau minėjau, Aleksas taip pat pasirodė esąs „antžmogis“, tiksliau, empatas. Sąžiningai, be jo galima papasakoti gerą istoriją, bet suprantu kūrėjų norą „True Colors“ paversti labiau žaidimu, o ne interaktyviu filmu. Ir, pripažįstu, Alekso sugebėjimai nėra itin intriguojantys ar įspūdingi, bet labai tinkami dramos kontekste. Taip žaidėjas gali nuimti kaukę nuo veikėjų ir pamatyti tikrąjį jų „aš“ – tai padeda priimti sunkius pasirinkimus ir apsispręsti dėl požiūrio į vieną ar kitą NPC.
Taip pat skaitykite: „The Great Ace Attorney Chronicles“ apžvalga – pagaliau mus pasiekė du nuostabūs nuotykių žaidimai
Galiausiai apžvelgsime techninius aspektus. Grafika, kaip sakiau, yra tokia gera, kokios galima tikėtis iš interaktyvaus filmo, kurį sukūrė ne „Quantic Dream“. Veido animacija, akys, nustatymo apdorojimas – visa tai nusipelno aukščiausio balo. Taip pat reikėtų pažymėti, kad spindulių sekimo buvimas yra gražus įtraukimas, kurio aš nesitikėjau. Ir stebėtina, kad čia, kitaip nei daugelyje žaidimų, tai ne tik triukas ar premija, o svarbiausias priedas, leidžiantis pasiekti geresnį apšvietimą kiekvienoje scenoje. Apskritai, True Colors stebėtinai derina tikroviškumą ir stiprią stilizaciją. Personažai nefotorealistiški, bet karikatūromis jų irgi nepavadinsi.
Taip pat skaitykite: Detroito apžvalga: Become Human – nuo techno demo iki techno dramos
Bet kas man nelabai patiko, tai kadrų dažnis – 30 kadrų per sekundę. Nėra jokios techninės priežasties atimti iš žaidėjų 60 kadrų per sekundę, tai tik kūrėjo keistenybė, kuri tikėjo, kad tokiu būdu žaidimas labiau primena filmą. Nežinau, nežinau. Be to, jei ekrano užsklandose tikrai nėra problemų, tuomet verta grįžti prie valdymo, nes akis, kuri šios kartos pripratusi prie aiškesnio vaizdo, ima kibti į nelygumus. Tai visai stebina, nes kad ir kaip gražiai atrodytų, „True Colors“ nėra pakankamai sunkūs, kad sukeltų problemų su šiuolaikine geležimi. Žinau, kad kai kuriuos žaidėjus toks kūrėjų sprendimas atbaido, bet pats gana greitai pripratau. Tai vis tiek ne šaulys ir ne lenktynės.
Na, aš atkreipsiu dėmesį į muziką. Geras garso takelis yra svarbiausias bet kurios serialo dalies aspektas, ir šia prasme „True Colors“ nenuvylė. Ji ir toliau džiugina savo akustiniu ir šiek tiek melancholišku skambesiu bei atranda naujų atlikėjų žaidėjams. Aktoriai taip pat puikiai padirbėjo: pagrindinio vaidmens Erica Morey žaidimų bendruomenei nežinoma, tačiau su savo vaidmeniu ji puikiai padirbėjo. Tą patį galima pasakyti ir apie Haną Soto. Apskritai dauguma aktorių yra naujokai, bet tai visiškai nepastebima.
Taip pat skaitykite: Necromunda: Hired Gun Review – beprotiškai šaunus, bet neverta pirkti
Nuosprendis
Ar pranoksta Gyvenimas keistas: tikros spalvos pirma dalis? Neįmanoma vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą – tai gana asmeniška, nes kiekvienas iš mūsų pamilo originalą dėl skirtingų priežasčių. Tačiau tai, ką turime priešais, yra nuostabus tęsinys, vertas būti laikomas vienu geriausių pastarojo meto interaktyvių filmų, neabejotina.