Man patinka Need for Speed. Kaip nemylėti? Galbūt iš visų arkadinių lenktynių serijų nė viena nepasirodė tokia patvari kaip ši: gimusi 1994 m., ši franšizė vis dar patraukia dėmesį, net jei ir nėra tokia populiari. Tačiau kaip ir gatvės lenktynės. Tačiau EA ir toliau tiki IP, ir aš tuo labai džiaugiuosi. Tiesa, net man sunku pasakyti, kaip jaustis apie tokius leidimus kaip „Need for Speed“: „Remastered Hot Pursuit“.
Need for Speed: Hot Pursuit yra puikus žaidimas. Ne visi serialo gerbėjai gerai jaučiasi „Criterion Games“, bet aš neturėjau priekaištų. „The Hot Pursuit“, „Most Wanted“ buvo šaunūs, nors ir ne šio žanro klasika. Tačiau lygiai prieš dešimt metų išleistas „Hot Pursuit“ išlieka populiariausias iš tos eros.
Priešingai nei modernesni serialo atstovai, „Hot Pursuit“ yra itin paprastas. Jos pasaulis nėra pilnas ikonų ir užduočių, ir nėra siužeto kaip tokio. Žaidėjui siūloma atlikti du vaidmenis – gatvės lenktynininko ir policininko. Vienas pabėga, o kitas atitinkamai pasiveja. Ir viskas.
Taip pat skaitykite: Need for Speed: Atsipirkimo apžvalga – Kortų namelis
Genialumas slypi šiame paprastume. Nupjovęs visą perteklių, „Criterion“ suteikė mums tikrai azartiškas lenktynes, kuriose lenktynės netrunka ilgai ir kur nėra užpildo. Negalite be tikslo klajoti miesto gatvėmis, o žemėlapio dėka iškart atidarykite naują misiją. Kuo daugiau atliktų užduočių, tuo aukštesnis rangas ir tuo daugiau automobilių galėsite atrakinti. Iš esmės tai ta pati formulė kaip ir „Burnout Paradise“.
Tačiau tai neapsiėjo be naujovių: vienu metu čia pirmą kartą pasirodė „socialinio kelių žaidėjų“ elementas, vadinamas „Autolog“. Iš esmės tai yra sistema, leidžianti patogiai matuoti pasiekimus su draugais ir nuolat jiems iššaukti. Šiuo atveju tai labai logiškas papildymas. Beje, remasterijoje šis elementas tapo dar geresnis, nes naujovė palaiko kelių platformų žaidimą, tai yra, galite palyginti savo sėkmę su visais. Tiesą sakant, šiek tiek atnaujintas Autolog yra bene pagrindinė atnaujinimo priežastis, nes visa kita... na, nelabai kas pasikeitė.
Taip pat skaitykite: Need for Speed: šilumos apžvalga
Žinau, apie ką kalbu: ne taip seniai, prieš pat paskelbiant remasterį, PS3 paleidau Hot Pursuit. Nepaisant savo amžiaus, jis vis tiek atrodė puikiai ir, tiesą sakant, nereikėjo perdaryti. Ypač asmeniniame kompiuteryje – konsolių atveju žodį „remaster“ galima nesunkiai pakeisti „release“ ir mažai kas pastebės.
Taigi, taip, mes darome išvadą, kad „Need for Speed: Hot Pursuit Remastered“ dažniausiai yra skirtas konsolių žaidėjams, kurie anksčiau nebuvo pasiekiami. Ypač pasisekė „Nintendo Switch“ savininkams – hibridinėje konsolėje lenktyniauti paprastai labai sunku.
Nepaisant savo amžiaus, Hot Pursuit atrodo puikiai. Tačiau tai nėra remasterio nuopelnas – žinoma, jis gali pasigirti patobulintomis tekstūromis ir raiška, tačiau iš esmės mažai keičiasi. Žaidimas yra atpažįstamas ir atrodo kaip labai šaunus dešimties metų senumo leidimas. Jis nekrenta į akis ir niekuo nesužavi. Bene pagrindinis nusivylimas – prasta optimizacija. Bazinis PS4 ir Xbox One pasiekia maksimalų 30 kadrų per sekundę greitį, o tai yra labai mažai – ypač prieš „Burnout Paradise“ 60. Pro versijos yra geresnės, bet net ir ten nesitiki sklandaus 4K. Kalbant apie naujausias konsoles, joms kaip tokioms nėra jokio palaikymo – prasidės Hot Pursuit, bet tai ir viskas, nereikia 120 kadrų per sekundę, kaip ir Dirt 5.
Nuosprendis
Stilingas, kupinas nuotykių ir vis dar malonus akiai „Need for Speed“: „Remastered Hot Pursuit“ džiugins veteranus ir naujus žaidėjus, tačiau remasteris kaip toks ypatingų pagyrų nevertas. Buvo atliktas minimalus darbas, bet vis tiek kuo daugiau žmonių gali prisiliesti prie žanro klasikos, tuo geriau.