Kai sužinojau apie planuojamą remasterį Šventųjų eilė: trečioji, reagavau taip pat kaip ir dauguma – niekaip. Pastaraisiais metais „Deep Silver“ aktyviai bandė atkurti franšizės aktualumą, kuri geriausiais savo laikais tebuvo „geras GTA klonas“. Taigi iš pakartotinio „Saints Row: The Third“ – žaidimo, kuris net išleidimo 2011 metais atrodė vidutiniškas – išleidimo, visiškai nieko nesitikėjau. Tikrai nemaniau, kad greitai kalbėsiu apie tai, kad Saints Row: The Third Remastered yra vienas geriausių mano matytų pertvarkytojų.
Apskritai mano santykius su „Saints Row“ serialu galima pavadinti „sudėtingais“. Viena vertus, atrodo, kad nėra ko ypač gerbti šį atvirą „Grand Theft Auto“ kloną: viskas, kas jį išskiria iš legendinės franšizės fono, yra mažiau tikroviškas tonas ir agresyvus infantiliškumas. Tuo pačiu metu Saints Row: The Third vis dar yra vienintelis franšizės atstovas, kurį žaidžiau iki galo, kai jis buvo išleistas PS3. Tokį variantą buvo sunku pavadinti idealia: išleidimo metu ji nebuvo įspūdinga, o dabar – visiškai skausminga žiūrėti. Koks remasteris, kodėl? Ir už tokius pinigus?
Manau, Volitionas visa tai suprato. „Saints Row: The Third“ daugelio gerbėjų nuomone, žaidimo prasme yra vienas geriausių serijoje, todėl buvo nuspręsta nieko nekeisti. Bet grafika... reikia kažką daryti su tuo. Pirmieji anonsai optimizmo nepridėjo: net serialo gerbėjai sukiojo pirštą prie šventyklos, reaguodami į nemažą kainą ir kokius 30 FPS „bazinių“ konsolių modeliuose. Panašu, kad turime dar vieną (apie dar vieną tokį gražų „kriminalinės“ franšizės uostą pakalbėsime kitame straipsnyje) tingų remasterį, kuris vargiai pagerina savo pirminį šaltinį.
Taip pat skaitykite: Maneater apžvalga – Jaws su atviru pasauliu ir RPG elementais
Laimei, Saints Row: The Third Remastered yra retas atvejis, kai buvau maloniai nustebintas. Nes net ir be jokių palyginimų nuo pirmų minučių supratau, kad taip žaidimas neatrodė taip. Naujos faktūros, perpiešti personažų modeliai, modernus apšvietimas... atrodo, kad viskas tapo geriau. Dingo daugeliui to laikotarpio žaidimų būdingas mirgėjimas, padidėjo piešimo diapazonas. „Saints Row: The Third“ pasirodymas gavo tokį atnaujinimą, kad žaidimą jau galima palyginti su Holivudo aktore – jos amžiaus nenustatysite be kelionės į Vikipediją. Jei man būtų pasakyta, kad tai visiškai naujas žaidimas (arba, būkime atviri, 2015 m.), būčiau patikėjęs! Leidėjai dažnai painioja žodį „remake“ su „remaster“ ir mane tai visada erzina, bet tokiu atveju suprasčiau painiavą.
Bet pakalbėkime apie patį žaidimą. Prisipažįstu, didelės meilės serialui nejaučiau, o „Saints Row: The Third“ man visada atrodė pati „adekvačiausia“ alternatyva GTA, kurios, beje, taip pat nesu gerbėjas. Perėjo, ištrynė ir pamiršo – štai kaip yra. „Saints Row: The Third“ įvykiai vystosi praėjus penkeriems metams po antrosios dalies. Garsioji „Šventųjų“ gauja virto pasauliniu prekės ženklu, o dabar darbotvarkėje ne reketas, o autobiografinis filmas. Tačiau besiruošiant filmavimams gauja susiduria su netikėta nauja grėsme – Sindikato nusikalstama organizacija, suinteresuota pagauti Stillwater. Tai verčia šventuosius persikelti į Steelportą, kurio vis dar niekas nekontroliuoja.
„Saints Row: The Third Remastered“ struktūra itin paprasta: savo išmaniajame telefone randame naują misiją, po kurios sėdame į automobilį ir einame ten, kur reikia. Na, tada beveik visada būna susišaudymas ir sprogimai. Didžiąją laiko dalį praleidžiame automobilyje, keliaujant iš taško „A“ į tašką „B“ atvirai beveidžio miesto gatvėmis, kurios nesipuikuoja Los Santoso įvairove ar rafinuotumu.
Taip pat skaitykite: „Saints Row IV“: perrinkta per „Switch Review“ – nešiojama „Bacchanalia“.
Tačiau negaliu pasakyti, kad „Saints Row: The Third“ yra blogas žaidimas. Visai ne. Nenorėjau išjungti remasterio, nors iš pradžių ir nelabai susidomėjau. Ir tai net ne patobulintos grafikos reikalas – tik tai toli nenuves. Čia taip pat galima pastebėti puikią įžangą, kurioje netrūksta nei humoro, nei įspūdingų Holivudo scenų. Padeda ir žaidimo eiga, kuri išliko tokia pat chaotiška ir užsispyrusi kaip bet kada.
Tikėjausi, kad žaidimas rimtai pasens šiuolaikinių analogų fone, bet ne – valdymas jautrus ir patogus, o sprogimai – įspūdingi. Tiesiog šaunu apsiginkluoti šautuvu ir išvalyti ištisas gatves. Kovotojas linksmas ir labai atkaklus. Reikia paminėti ir garso takelį: vietinis radijas ir apskritai garso dizainas gali pranokti net Rockstar kūrinius. Be šaunios savo OST (kartais norėjau neišeiti iš meniu, o tiesiog sėdėti ir klausytis šaunaus techno), yra daugybė hitų licencijuotų kompozicijų nuo Benny Benassi Satisfaction iki Bonnie Taylor Holding Out For A Hero.
