Žaidimai apie Sonic the Hedgehog man buvo ir tebėra pagrindinė pramonės paslaptis. Kaip atsitiko, kad net po keliolikos vidutinių leidimų žanre, kuris jau seniai nebėra laikomas pagrindiniu, žmonės vis dar perka šiuos žaidimus? Kodėl „Sonic“ toks populiarus ir kodėl „Sega“ nesuteiktų dar vienos galimybės savo franšizei? Šiandien į šiuos klausimus neatsakysime, bet pabandysime pažvelgti į remasterį Sonic spalvos - daugelio nuomone, vienas geriausių trimačių žaidimų apie itin greitą ežiuką.
„Sonic Colors: Ultimate“ yra tas pats 2010 m. „Wii“ žaidimas, tik su patobulinta grafika ir nedideliais papildymais. Esmė išlieka ta pati: Sonic susiduria su profesoriumi Eggmanu ir jo robotų padėjėjų armija. Žaidimo esmė taip pat tradicinė: reikia bėgti nuo lygio pradžios iki pabaigos, kartais keičiant perspektyvą (iš dvimatės į trimatį ir atvirkščiai) bei pasitelkiant specialius įgūdžius. Tai yra atskiras platformingo tipas, kuris neturi alternatyvų. Ir arba jūs suprantate, kaip tai veikia, arba kenčiate kiekviename lygmenyje.
Man daug kartų buvo sakyta, kad „Sonic Colors“ yra viena geriausių franšizių per pastaruosius 10 metų. Jei vienu metu Super Mario neskausmingai išgyveno perėjimą į trimatę plokštumą, tai nukentėjo jo amžinasis veidas. Apie jį buvo sukurta daug pjesių, tačiau per pastaruosius 20 metų tik keletas sulaukė kritikų pripažinimo. Asmeniškai Sonic Generations laikau geriausiu tokiu žaidimu, tačiau Colors taip pat turi ką įvertinti: spalvingus ryškius pasaulius, išradingą mechaniką, vairavimo muziką. Tačiau net ir geriausiomis akimirkomis tai liko tik „Sonic žaidimu“. Tai nėra šedevras ar apreiškimas. Ir remasteris neįkvėps gyvybės sustabarėjusiai franšizei. Bet apie viską iš eilės.
Spalvos yra geros, kai nėra staigmenų. Tradicinio serijos žaidimo gerbėjai tikrai įvertins čia esančius lygius; didžiąja dalimi jie nenusileidžia geriausiems serijoje... kol nesame 2D plokštumoje. Ne, aš žinau, kad šmeižti tradicinius serialo aspektus yra šventvagystė, bet spalvos yra pačios nuobodžiausios XNUMXD sekcijos. Faktas yra tas, kad jie dažnai priverčia Sonic sustoti ir atlikti platformingus... ir kiekvienas, kuris žaidė šiuos žaidimus, žino, kad „platformavimas“ ir „Sonic“ nėra labai suderinamos sąvokos. Kiek metų praėjo, o mūsų ežiukas taip ir neišmoko normaliai šokinėti. Judėjimas, kurį „Nintendo“ prisiminė dar devintajame dešimtmetyje, „Sonic Team“ nėra suteiktas, dėl to mūsų herojus dažnai įstringa banalesnėse vietose. Labai dažnai žaidimas nori, kad paspaustume kokį nors mygtuką ir pakeltume platformą, tačiau net ir šis paprasčiausias veiksmas užima nepagrįstai daug laiko. Ir kai jūsų „platformininkas“ negali šokinėti per platformą smagiai, kažkas ne taip. Bet dabar gerbėjai mane puls, kaip visada buvo. Gal būt.
Taip pat skaitykite: „Team Sonic Racing“ apžvalga – komandos nuobodulys
Ne visi XNUMXD segmentai yra nesėkmingi, o daugelis jų džiugina tuo pačiu greičio pojūčiu, dėl kurio „Sonic“ tapo reiškiniu. Net nepaisant savo amžiaus, Colors kartais daro įspūdį. Kitaip tariant, kai Sonic greitas, viskas puiku. Kai jis sulėtėja, iškart norisi daryti ką nors kita. Vėlgi, nieko stebėtino: tiesiogine prasme kiekvienas nesėkmingas franšizės žaidimas pirmiausia išsiskiria žaidimo lėtumu.
Iš savo patirties pasakysiu, kad Colors, kaip ir kitos nesibaigiančios serijos dalys, reikalauja daug kantrybės. Pirmieji lygiai yra minkšti, tačiau netrukus menkiausia klaida lems ežio mirtį ir viso lygio paleidimą iš naujo. Pora tokių klaidų, ir grįžti nesinori. Laimei, remasteris viską pagerino: „Sonic Colors: Ultimate“ nereikia pradėti nuo nulio, nes žaidimas visada grąžina jus į paskutinį išsaugojimo tašką. Tai puiku, bet nesitikėkite jokių kitų didelių patobulinimų: ar ne, „Sonic Colors“ vis dar yra „Wii“ žaidimas su visais susijusiais trūkumais. Tai tik remasteris – ne perdarymas. Dėl naujos muzikos ir plačiaekranio vaizdo galite trumpam apie tai pamiršti.
11 metų žaidimui Sonic Colors: Ultimate atrodo tikrai gerai. Ne tokie geri kaip šiuolaikiniai leidimai, bet vis tiek puikūs – ypač judant. Ačiū Dievui, PS5 vis tiek nėra atsilikimo. Girdėjau daug neigiamų atsiliepimų apie „Switch“ versiją.
Taip pat skaitykite: Ghost of Tsushima: Director's Cut Review – gražiausias praėjusių metų žaidimas ką tik tapo geresnis
Ironiška tai, kad atskirai nupieštos ekrano užsklandos 2011 m. galėjo atrodyti šauniai, tačiau 2021 m., kai visas žaidimas buvo perdarytas, jos tapo silpniausia jo vieta. Jų kokybė palieka daug norimų rezultatų, o istorija... na, tai Sonic. Tu pats viską supranti. „Nintendo“ jau seniai suprato, kad žaidimams nereikia istorijos ekranų, kad jie būtų malonūs, tačiau kažkodėl „Sega“ visada stengėsi įgarsinti savo veikėjus ir suteikti jiems kuo daugiau nejuokingų linijų. Beje, žaidimas yra visiškai išverstas į rusų kalbą.
Be kitų naujovių, galite išskirti galimybę pakeisti „Sonic“ išvaizdą ir „Rival Rush“ režimą, leidžiantį lenktyniauti su „Metal Sonic“. Nieko ypatingo įdomaus, tiesą pasakius. Akivaizdu, kad ypatingų idėjų kūrėjai neturėjo. Nepaisant kelių patobulinimų, tai vis dar tas pats žaidimas. Ir tai priklauso nuo jūsų, ar tai gerai, ar ne. Visgi naujokams patariu pirmiausia išbandyti Generations. PS3 versija yra nevykusi pagal šiandienos standartus, tačiau ji yra labai tinkama žaisti.
Taip pat skaitykite: 96 kelio apžvalga – interaktyvus kelio filmas, kuriame rašote scenarijų
Nuosprendis
Sonic Colors: Ultimate yra tipiškas remasteris, kurį nuo paprasto prievado skiria tik kelios naujovės. Originalas atrodo prasčiau ir vangiau, tačiau atvirai kalbant, vidutinį žaidimą buvo įmanoma patobulinti tik iki tam tikro lygio. Gerbėjai tai įvertins, nors net jie tikėjosi kažko daugiau per serialo trisdešimtmetį.