Kas 4 milisekundes mirusi žvaigždė skleidžia galingą spinduliuotės spindulį mūsų planetos link. Nesijaudink – su Žeme viskas bus gerai. Tai mažas mirusios žvaigždės draugas, kuris turi bėdų.
Naujame tyrime mokslininkai aprašo šią nelemtą dvinarę žvaigždžių sistemą – retą dangaus objektų klasę, žinomą kaip juodosios našlės pulsarai. Kaip ir voras kanibalas, nuo kurio kilo šio tipo sistemos pavadinimas, atrodo, kad didesnis poros narys ketina praryti ir sunaikinti savo mažesnįjį kompanioną (vorų patelės dažnai būna didesnės nei patinai). Tačiau greitas įsisavinimas – ilgas laukimas, didžioji žvaigždė, regis, daug lėčiau žudo savo partnerį. Per šimtus ar tūkstančius metų didesnė žvaigždė siurbė materiją iš mažesnės žvaigždės aplinkos, tuo pačiu apipildama mažesnę žvaigždę stulbinančiais energijos spinduliais, kurie į kosmosą išmetė dar daugiau materijos.
Gali būti, kad vieną dieną didesnė žvaigždė galės visiškai sugerti mažesnę žvaigždę, „Live Science“ sakė tyrimo vadovė Emma van der Wateren, Nyderlandų radijo astronomijos instituto (ASTRON) doktorantė. Tačiau prieš tai mokslininkai tikisi, kad ši keista sistema pradės veikti. Tyrimo autoriai tikisi, kad stebint stebėtinai pastovius didesnės žvaigždės impulsus, ar neatsiranda staigių anomalijų, šis pulsaras padės aptikti retus erdvėlaikio audinio raibulius, vadinamus gravitacinėmis bangomis.
Žvaigždžių sistemą J0610-2100 mokslininkai atrado maždaug 10 000 šviesmečių atstumu nuo Žemės 2003 m., kai radijo teleskopu stebėjo jos periodišką pulsavimą. Tyrėjai susiejo sistemą su pulsaru – mažos, tankios, griūvančios žvaigždės tipu, kuri labai greitai sukasi.
Šios negyvos žvaigždės yra stipriai įmagnetintos ir besisukdamos iš savo polių skleidžia elektromagnetinės spinduliuotės spindulius. Kai vienas iš šių spindulių yra nukreiptas į Žemę, poveikis panašus į švyturį: šviesa įsijungia ir išsijungia, kai spindulys praeina pro mus. Jei lemputė mirksi kas 10 milisekundžių ar mažiau (kaip J0610-2100, kuri mirksi kas 3,8 milisekundės), tada žvaigždė patenka į dar retesnę kategoriją, vadinamą milisekundžių pulsaru.
Daugelis milisekundžių pulsarų dalijasi savo orbitomis su į Saulę panašiomis kompanionėmis, kurias pulsarai lėtai praryja. Kai pulsarai sugeria besisukančius medžiagos diskus, išmestus iš žvaigždės kompanionės, jie švyti rentgeno spinduliais, kuriuos galima aptikti visoje galaktikoje.
Ir kartais pulsaras iš savo palydovo gali paimti daugiau, nei priklauso. Jei pulsaro palydovės masės masė mažesnė nei viena dešimtoji Žemės Saulės masės, tai tokia žvaigždžių sistema vadinama „juodosios našlės“ pulsaru.
J0610-2100 buvo trečiasis kada nors atrastas juodosios našlės pulsaras ir atrodo vienas alkaniausių. Tyrimas parodė, kad pulsaro palydovės masė yra tik 0,02 Saulės masės ir apskrieja aplink pulsarą maždaug kas septynias valandas. Mokslininkai išanalizavo 16 metų radijo teleskopo duomenis iš šios kanibalų žvaigždžių sistemos. Nors sistema neabejotinai primena juodosios našlės pulsarą, komanda nustebo pastebėjusi, kad jai trūksta kai kurių išskirtinių bruožų. Pavyzdžiui, žvaigždžių sistema niekada nerodė vadinamojo radijo pritemdymo, beveik visuotinio reiškinio kitiems juodųjų našlių pulsarams. Per 16 metų žvaigždžių sistema taip pat niekada neparodė jokių laiko nukrypimų – staigių mažyčių pulsaro pulso laiko skirtumų, palyginti su astronomų prognozėmis.
Van der Vateren teigimu, šių dviejų bendrų reiškinių nebuvimą sunku paaiškinti. Galbūt šio pulsaro matymo linija yra perkelta taip, kad radijo užtemimas paprasčiausiai nebūtų matomas antžeminiams teleskopams, o gal pulsaro palydovė neskleidžia tiek daug, kiek kiti žinomi pulsarai, turintys šias savybes. Tačiau bet kuriuo atveju ši juodųjų našlių sistema yra neįtikėtinai stabili ir nuspėjama, todėl ji yra ideali kandidatė aptikti gravitacines bangas, teigia mokslininkai.
Šios bangos (pirmą kartą numatė Albertas Einšteinas) atsiranda, kai sąveikauja galingiausi visatos objektai, pavyzdžiui, kai susiduria juodosios skylės arba neutroninės žvaigždės. Bangos svyruoja per laiką ir erdvę šviesos greičiu, savo kelyje iškreipdamos visatos audinį.
Vienas iš būdų, kaip astronomai tikisi aptikti gravitacines bangas, yra vienu metu stebėti dešimtis milisekundžių pulsarų, naudojant sistemas, vadinamas pulsarų sinchronizavimo matricomis. Jei maždaug tuo pačiu metu kiekvienas pulsaras masyve staiga patyrė laikiną nelygumą, tai gali reikšti, kad kažkas masyvaus, pavyzdžiui, gravitacinė banga, sutrikdė jų impulsus pakeliui į Žemę. Štai kodėl labai nuspėjamų juodųjų našlių pulsarų, tokių kaip šis, atradimas yra toks svarbus.
Juodosios našlės pulsarai, paprastai pernelyg temperamentingi dėl savo radijo užtemimų ir laiko anomalijų, retai yra tinkami gravitacinių bangų aptikimo kandidatai. Tačiau J0610-2100 gali būti išimtis – ir pats jos egzistavimas rodo, kad gali būti ir kitų svarbių išimčių.
Jūs galite padėti Ukrainai kovoti su Rusijos įsibrovėliais. Geriausias būdas tai padaryti – aukoti lėšas Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms per Išgelbėk gyvybę arba per oficialų puslapį NBU.
Taip pat skaitykite:
- Hablas atrado vieną seniausių žvaigždžių Visatoje – Earendilą
- „SpaceX“ ruošia „Falcon 9“ NASA „Axiom Space Ax-1“ misijai balandžio 8 d.