Merkurijus yra arčiausiai Saulės esanti planeta Saulės sistemoje. Vos per 88 Žemės dienas jis aplink Saulę apskrieja vidutiniškai apie 58 mln. km atstumu. Esant tokiam artimam atstumui, stovėdama ant planetos paviršiaus, Saulė atrodo tris kartus didesnė nei iš Žemės. Tačiau lyginant su mūsų planetą pasiekiančios radiacijos intensyvumu, dienos pusėje iš Merkurijaus patenka 7 kartus daugiau saulės šviesos, kuri įkaitina jo paviršių iki 430°C temperatūros.
Gyvsidabris neturi atmosferos, o tik ploną miglą, vadinamą egzosfera, sudarytą iš pasiklydusio deguonies, natrio, vandenilio, helio ir kalio, kurį išpučia atsitiktiniai meteoritų smūgiai ir saulės vėjas. Be izoliacinės dujinės antklodės, kuri sulaikytų šilumą, temperatūra gali nukristi iki -180°C.
Atskirų kraterių gelmėse link ašigalių ši itin žema temperatūra išlieka ištisus metus, slepia šerkšno lopinėlius. Ironiška, bet pati intensyviausia saulės spinduliuotė gamina bent šiek tiek ledo ar bent vandens, nes saulės vėjo protonai susiduria su paviršiaus mineraluose esančiais oksidais ir sudaro H2O molekules.
Nepaisant tokios arti Saulės vietos ir staigių ekstremalių temperatūrų pokyčių, žmonės gali techniškai vaikščioti planetos paviršiumi.
Taip pat įdomu:
- Radijo signalai iš tolimų žvaigždžių rodo paslėptų planetų buvimą
- Egzoplaneta WASP-76b gali pasirodyti pragariškesnė, nei manėme
Dėl lėto Merkurijaus sukimosi vienam apsisukimui reikia 59 Žemės dienų. Tačiau palyginti trumpi 88 dienų metai reiškia, kad vienam dienos ir nakties ciklui reikia šiek tiek mažiau nei 176 Žemės dienų. Laikydamiesi ribinės linijos – lėtai besikeičiančios prieblandos zonos, kurią matome po saulėlydžio – galime išvengti ir kaitrios saulės šviesos, ir siaubingo šalčio.
Tikrasis iššūkis bus rasti būdą, kaip saugiai nusileisti. Atmosferos trūkumas, kurį būtų galima naudoti kaip patogų stabdį, reiškia, kad norint valdyti greitį reikia labiau pasikliauti sunkiaisiais degalais.
Nors Merkurijus yra tik šiek tiek didesnis už Mėnulį, jis turi didžiulę geležinę šerdį, palyginti su gana plona pluta – paslaptinga savybė, dėl kurios jis yra neįtikėtinai sunkus dėl savo dydžio. Toks tankis reiškia, kad planetos gravitacinė trauka yra tik trečdalis Žemės – vargu ar gniuždo, bet įspūdinga turint omenyje, kad planetos plotis yra tik 4900 km.
Tada kyla klausimas dėl pačios kelionės. Jei neatsižvelgsime į didėjantį radiacijos lygį, kai ji artėja prie Saulės, prireiks 6–7 metų, kad būtų užbaigta sudėtinga trajektorija, būtina planetai perimti. Ir tai nepaisant to, kad techniškai jį galima laikyti artimiausiu mūsų kaimynu.
Net be žmonių keleivių tai būtų žygdarbis. Tačiau erdvėlaivio siuntimas į Merkurijų galėtų padėti mums išsiaiškinti daugelį jo paslapčių ir pateikti naujų duomenų apie mažiausią Saulės sistemos planetą.
Taip pat skaitykite:
- Erdvėlaivis BepiColombo pasidalino savo pirmuoju Merkurijaus vaizdu
- Mokslininkai paaiškino, kodėl Merkurijus turi tokią didelę geležinę šerdį