NASA kalbėjo apie naujausią būdą išmatuoti dangaus kūno, vadinamo rudąja nykštuke, savybes. Rudoji nykštukė yra ne visai žvaigždė ir ne visai planeta. Šie objektai yra daug didesni už Jupiterį, bet nepakankamai masyvūs, kad taptų žvaigžde, tai yra, viduje nevyksta branduolinės reakcijos.
Taigi, siekdama išmatuoti vėjo greitį, NASA panaudojo metodą, kuris taip pat gali būti naudojamas tiriant kitų dujų gigantų, esančių už mūsų saulės sistemos ribų, atmosferą. Mokslininkai naudojo duomenis, paimtus iš radijo teleskopų grupės, ir duomenis iš Spitzerio kosminio teleskopo infraraudonųjų spindulių observatorijos.
Rudoji nykštukė 2MASS J10475385+2124234 yra 32 šviesmečių atstumu nuo Žemės. Matavimai parodė, kad viršutiniuose nykštuko atmosferos sluoksniuose vėjai juda 2293 km/h greičiu. Tai neįtikėtinai greita, net lyginant su mūsų saulės sistemos dujų milžinų vėjais. Pavyzdžiui, Neptūno (greičiausio Saulės sistemoje) vėjas pučia virš 1931 km/val.
Žinoma, sąvoka „vėjas“ ant rudojo nykštuko turi kiek kitokią reikšmę nei planetoje. Viršutiniuose atmosferos sluoksniuose dalis dujų gali judėti savaime, tačiau tam tikrame gylyje slėgis tampa toks intensyvus, kad dujos elgiasi beveik kaip visuma – jos jau laikomos vidine objekto dalimi. Taigi, kai vidinė dalis sukasi, ji tempia su savimi viršutinius dujų sluoksnius, kurie, žinoma, turi skirtingą greitį. Tyrimo metu mokslininkai išmatavo šį skirtumą tarp rudosios nykštukės atmosferos greičio ir jo vidaus.
Šio objekto atmosferos temperatūra viršija 590 ℃, todėl infraraudonųjų spindulių spektre jis išskiria nemažą kiekį energijos. Naujas NASA tyrimas pirmą kartą parodė lyginamąjį rudosios nykštukės vėjo greičio matavimo metodą. Šiuo metu komanda dirba siekdama savo matavimų tikslumo, naudodama Jupiterio infraraudonųjų spindulių radijo stebėjimus.